Prieš gerą penkmetį youtube platybėse atradau vaikinuką, atliekantį legendinį Super Mario Theme.
Ten pat šalia užklydau už Knight Rider koverio.
Abiejų kūrinių atlikimo technika tam metui buvo visiškai šviežia – fleita + beatboksas.

Šiais, 2011 – ais metais, specialiai neieškojęs mačiau, ko gero, jau tris – keturis fleitininkus, gerai įvaldžiusius beatbox’o techniką.

O didžiausius pasiekimus pasiekė britas, pasivadinęs Flutebox.
Įtariu (informacijos rasti nepavyko) savo pirmus gerbėjus ir šlovę Nathan Flutebox Lee rado youtube’e.
Taip atsirado kvietimai koncertuoti (tame tarpe ir Google būstinėje Londone)

Sunku pasakyti, kodėl tik dabar išleistas albumas, o ir pastarasis EP formatu (tarpinis variantas tarp singlo ir pilnaverčio albumo).

Tuo pačiu faktas kaip blynas – pristatymo koncertas vyko Londone, balandžio pabaigoje, ir smagiausia viso dalis kad tarp laimingųjų klausytojų buvau ir aš.
Vaikinukas aplink save subūrė nemažą aštuonių narių kolektyvą, kuris gavo pavadinimą The Clinic.
Pasirodymas buvo pasaka.

Pastarąjį kartą buvau panašiai emociškai apstulbęs prieš dešimtmetį tuometiniame Greenclub’e Vilniaus Kablyje (ir net nepamenu kas tada grojo).
Ir tą patį balandžio pabaigos penktadienio vakarą nusipirkau “Nathan Flutebox Lee & The Clinic – Flutebox EP” kompaktinį diską.

Mano asmeniniame gyvenime tai pakankamai didelis įvykis, nes nei CD grotuvo neturiu (nešiojamas kompiuteris nesiskaito), o į muzikos parduotuves užsuku su tikslu atrasti dėmesio vertus leidinius, o vėliau juos nelegaliai parsisiųsti (jie ten turi tokius smagius stovus – grotuvus su personalo rekomenduojamais albumais). O kad tas HMV muzikos pardavimo taškas užsidarė – ne mano kaltė :]

Tiesa, nesu visiškai blogiukas. Perku vinilines plokšteles (tikiu, kad originalias) ir laikausi nuomonės, kad muzikantas turi užsidirbti grodamas.

Tad su mintimi, kad mielieji skaitytojai liks sužavėti ir gal po metų kitų išvysime Nathan’ą ir jo stebuklingą fleitą viename vieninteliame Lietuvos Rock Festivalyje B2G (ar jis dar egzistuoja apskritai?), dalinuosi Nathan Flutebox Lee & The Clinic – Flutebox EP.

ZIP Archyvas 103 MB, Flac.

Nathan Flutebox Lee & The Clinic – Flutebox EP @ rapidshare
Nathan Flutebox Lee & The Clinic – Flutebox EP @ depositfile
Nathan Flutebox Lee & The Clinic – Flutebox EP @ megaupload

Internetas pilnas netikėtumų.
Nors ir mėgstu paskaityti apie žaidimus, tačiau apie nuostabų meno kūrinį, vardu ‘Machinarium‘, sužinojau muzikos dėka, o tiksliau tik išleidus šio žaidimo garso takelį plokštelės pavidalu (aka vinyl’u) ir, aišku, ribotu tiražu.

Maniškė Google reader paskyra sako, kad apie žaidimą ‘Machinarium’ lietuviškai rašė tik dizaineriai iš 33.lt, o susižavėjimui sukelti pakanka trumpos vaizdo medžiagos iš visagalio youtube.

Ar gali jis kam nors nepatikti?

Keistą žaidimo atmosferą (kuriame, beja, nėra nei vieno dialogo/monologo) palaiko dar labiau specifinis muzikinis fonas.

Įtariu pastarojo pardavimai tradiciniais kanalais (cd + mp3) buvo ypač sėkmingi, todėl pasirūpinta unikalumo suteikimui turtingiausiems gerbėjams (marketingas marketingas).

555 štai toks magiškas kompozitoriaus pasirašytų plokštelių skaičius yra prekyboje. 405 tų paprastų juodų ir 150 tų super ekskliuzivinių geltonų :]
Prisipažinsiu, vos vienos nenusipirkau (juk kas šiais laikais neturi patefono namuose, a ne?).
Sustabdė šiek tiek per brangi (19 Eur su atsiuntimu ES viduje) kaina (nors berašant vis dar galvoju pagalvoti dar kartą. Ir kol galvojau geltonų jau nebeliko) ir vinylų prigimtis – juk pilno skaidraus gyvo analoginio garso pojūčio nepajusime iš skaitmeninės muzikos.

Linkomanija geranoriškai pasidalino tiek pačiu žaidimu tiek jo skambesiu.

>>> 8 bit FM

Viena mažiausiai žinomų plačiajai auditorijai muzikinių atšakų ko gero būtų 8 bitų muzika, paremta pirmųjų žaidimo konsolių skambesiu (anų laikų garso plokščių techninėmis galimybėmis) ir kai kurių tautiečių kartais vadinama "tetrio muzika".

Pasauliniame tinkle atrasta radijo stotis 8 bit FM, kuri pagal formulę 24 x 7 x 365 visą dėmesį skiria aštuoniems bitams ir jų variacijoms.
Visos dienos su šia radijo stotimi ko gero neištverčiau – ir kūriniai ne visada labai stiprūs, ir miksavimas tragiškas (užtat jokių kalbų ir reklamų), tad patariu pridėti prie klausomų radijo stočių playlist’o (jei tokį turit).
Klausytis galima tiesiai naršyklėje arba per visus įmanomus grotuvus.

>>> Retro video žaidimų darbastaliai

Muzikos industrija išgyvena stiprių pokyčių laikotarpį.
Maža to, kad pasaulinio lygio grupės nebepratęsia sutarčių su savo leidėjais ir pateikia savo kūrybą nemokamai su prašymų "paaukoti", jau atsirado ir kitokių muzikinių klipų.

Ispanų (turbūt labai garsi) atlikėja Labuat išleido interaktyvų – internetinį vaizdo klipą, kuriame nuo klausytojo priklauso vaizdų seka ir įvairovė.
Iš esmės tai simpatiškas flash žaidimas su efektais ir nors ir mažas žingsnis atlikėjai, užtat didelis šuolis visai muzikos industrijai (perfrazuoti pirmieji astronauto Amstrongo žodžiai mėnulyje)

>>> Kas įkvėpė Aliną Orlovą kurti? Regina Spektor – Begin To Hope

Londone yra įsikūrusi legendinė leidybos kompanija ("leiblas") Ninja Tune, kurios leidžiama muzika mano asmeninėje fonotekoje spindi netradiciniu jazz + hip hop mišiniu.

Vienu metu Gravity aktyviai kviesdavo jų muzikantus (galvoje išliko daug plakatų, kai po DJ pseudonimo puikavosi juokingas žodis "Ninja") – įdomu, kokia situacija dabar?
Įtariu, nė viename tų renginių nedalyvavau (o jei ir teko apsilankyti, tai muzikantų vistiek niekas niekada neprisimena), užtat po kelerių metų atradau londoniečius The Herbaliser (kurie, beja, metai iki mano jų atradimo lankėsi Saulės Smūgio festivalyje).

Na verk neverkęs, o Karalienė gyvena tik dvi paros kelių transportu arba dvi valandos oro transportu, tad jei atsirastų dar viena pigių skrydžių bendrovė, kuri dalintų bilietukus po litą, mielai praleisčiau savaitgalį D.Britanijos sostinėje.
O kalbant apie muziką.
Nors ką čia kalbėti? Klausom ir vertinam.
O nelegalią kopiją (mp3, 192 kbps, 84 MB) "pučiam" iš čia (jeigu nuoroda neveikia, pranešk)

>>>

Kai maždaug prieš 14 metų pardavėjas iš Naujininkuose esančio įrašų kiosko mane įkalbėjo nusipirkti The Prodigy – Music For The Jilted Generation kasetę, jis siekė pelno ir tik pelno (na ir ačiū jam už tai).

Su draugais įvertinus muzikinį turinį, išgirdau istorijų, kad “užsienyje” (aka vakarų šalyse) į apleistas gamyklas susirenka tūkstančiai žmonių ir su švilpukais šoka pagal tokį muzikinį foną.
Po šiais žodžiais slėpėsi tuo metu žaliam jaunimui visiškai nepažįstama “Rave” (kaip muzikos žanro ir renginių) sąvoka.
Rave muzikos nebeliko, liko tik Rave renginiuose skambanti trance (daugiausia goa trance ir psy trance), taip pat techno ir drum and bass.

Na o vieni iš Rave (kaip muzikos stiliaus) pionierių (bent jau man žinomų) buvo vokiečių grupė Dune.
Jų 13 kūrinių albumas (archyvo pavidalu, sveriantis 66 MB, MP3 kokybė 160kbps) visiškai nelegaliai ir pažeidžiant visas autorines teises guli čia (jei neveikia, pranešk).

>>>

Pasak gerbiamo Vytauto Miškinio (“Ąžuoliukų” vadovo), berniukų chorai atlieka prevencinę priemonę ir padeda mažinti nusikalstamumą.
Griežta disciplina, pagarba artimiesiems (krikščioniška a ne?) ir išugdoma muzikinė profesūra arba mažų mažiausiai doras pilietis – išties turime kuo didžiuotis.

Vakaruose kiek kitoks choristų kelias.
Štai į ką pavirto (spėju) buvęs vietinės reikšmės berniukų choras.

Muzikinio projekto Bauchklang dalyviai, visada prie savo pavadinimo pridedantys prierašą “vocal groove project”, gali didžiuotis, kad visi iki vieno groja vienu vieninteliu instrumentu – vokalu.
Šiuolaikiškas beatbokso ir akapelos mišinys turi nestandartinį skambesį ir tikrai rečiau sutinkama muzikos pakraipa ir dėl nežinomų priežasčių šis albumas guli mano “hip hop’o” aplankale tarp Baby Mammoth ir Beastie Boys.

Apie Bauchklang galite paskaityti trumpai ir aiškiai viešoje enciklopedijoje, arba aplankyti jų tikrąjį keistai veikiantį puslapį, arba “pasibelsti” į draugus per Myspace (ką tuoj ir padarysiu).
17 kūrinių MP3 formatu (iki 320 kbps) sveria apie 74 Mb ir visiškai nelegaliai guli čia (jei neveikia, pranešk).
Te nesupyksta autorinių teisių gynėjai.

>>>

Jeigu besisvečiuodami JAV kokiame nors kultūriniame renginyje išgirsite, kad juodaodžiai pučiamaisiais skambina Snoop Dogg’o dainą – būkit tikri, esate Hot 8 Brass Band koncerte.

Diksilendo formato grupė – puikus pavyzdys, kaip iš elementaraus “orkisrtėlio”, grojančio karinius maršus, gali gautis kažkas neįprasto su funk’o, jazz’o ir hip hop’o atspalviais.
Prieš kelis metus Lietuvoje turėjome panašų projektą, vardu Groovy Taxy (jų trombonistas jau virš dešimtmečio man skolingas pinigų), tiesa, pastaraisiais metais jų scenoje nemačiau.
Vikipedijoje galite paskaityti apie Hot 8 Brass Band narių kriminalinę praeitį, na, o tapti nusikaltimo bendrininkais galite visiškai nelegaliai atsisiuntę (be jokių pašalinių minčių vėliau ištrinti)  albumą “Rock With The Hot 8″, suspaustą į 108 MB ZIP failą (13 kūrinių, 192 – 320 kbps) (jei neveikia, pranešk).
Pučiamųjų instrumentų gerbėjams privaloma.

>>>

Soulwax yra dviejų belgų kolektyvas, įdomiai pateikiantis gyvos muzikos mišinį su tikrų tikriausia elektronika.
Anksčiau save publikai pristatinėjo “2 many dj’s” vardu.

Tikrąja dueto kūryba daug nesidomėjau, užtat užklasinė jų veikla – remix’ų kepimas, labai sėkmingas ir vertas mūsų visų dėmesio.
Šiame albume, kaip jau galėjote suprasti iš jo viršelio, pateikti spintose užsigulėję, anksčiau neišleisti darbai.
Dj Shadow, Daft Punk, Gorillaz ir net Kylie Minogue patikėjo (arba nevisai) savo hitus Soulwax komandai.

Kas iš to gavosi?

Skambesys, kokį į rinką Lietuvoje “stumia”  MTV kartu su ZIP FM.

Truputis rafinuoto gyvo garso, acid ritmas nuo 100 bps bei sintetinė bosinė linija.
Iš vietinių pirmieji šią formulę pasigavo Happyendless su kūriniu Power Forever (galbūt Igoris Kofas kažką panašaus bandė).
Prisipažinsiu, tokios muzikinės pakraipos visą grožį supratau ne iš karto, todėl  Soulwax – Most Of The Remixes yra pereinamoji priemonė – girdėti keistai skambančią pažįstamą melodiją yra lengviau negu tiesiog keistą muziką.
Liberalių pažiūrų muzikos gurmanams rekomenduojama.

Kur gauti?
O štai čia (jei neveikia, pranešk), 200 Mb sveriančiame archyve, slepiasi 33 visiškai nelegalūs MP3 kūriniai (160 – 280 kbps).
Perspėju, kad viduje beveik identiški du kompaktiniai diskai.
Pirmame miksuoti kūriniai (vietomis su defektais), antrame tų kūrinių pilnos versijos.

Tik 17 % šio kolekcionieriaus turimų muzikos įrašų galime nusipirkti parduotuvėse.
Graudi žmogaus, mylinčio muziką, istorija.
Žiūrime.

p.s.
ar kas nors žino, kokia daina skamba pabaigoje?

>>> 1960 ųjų modernaus dizaino garso sistema

Senais 1969 metais vienintelė garso įrašų leidybos įmonė “Мелодия” pagal vienintelės kelionių agentūros “Интурист” užsakymą parengė pirmąjį Tarybų Sąjungoje paplūdimio muzikos rinkinį, skirtą užsienio turistams (sąjungos gyventojams neprieinamas).

Sprendimas tikrai labai pažangus tam laikmečiui (prisiminkime, kad Lietuva analogišką Note Lithuania išleido tik 2007 metais).
Kadangi tuometiniai muzikos gurmanai neturėjo patirties rengiant panašaus pobūdžio rinkinius, tai produktas gavosi įvairialypis.
Tais pačiais (1969) metais dėl pasikeitusio valdžios požiūrio į meną buvo įsakyta sunaikinti šiuos provakarietiškus įrašus.

Laiminga pabaiga

Istorija sulaukė savo netikėtos pabaigos, kai 2005 metais, vykstant senų juostų įskaitmeninimo procesui, archyvuose buvo rasta dėžutė su užrašu “Концерт участников всероссийского смотра сельской художественной самодеятельности. Третья пластинка”.
Kalbantys rusiškai supras šio pavadinimo meninę vertę ir galią, nekalbantiems vertimas būtų maždaug toks – “Visos Rusijos kaimo gyventojų meninės saviveiklos dalyvių koncertas. Trečia plokštelė”.
Rastoje dėžutėje ir buvo gamybai paruoštas “Musique Sovietique. L’ete 69″.

Bijojo vogti

Pasirodo, kad pirmo ir vienintelio sovietuose paplūdimio muzikos rinkinio kuratorius nedrįso sunaikinti juostos, o išnešti iš griežtai saugomos valstybinės įstaigos buvo tolygu savižudybei.
Todėl rinkinys buvo paslėptas archyve su labai bauginančiu pavadinimu, kuris turėjo numalšinti smalsaujančių norą jį perklausyti.
Kaip matome – pavyko.
Platesnę šios istorijos versiją (rusų kalba) skaitome čia (papildyta: nuoroda tapo nebeveikianti).

Kas viduje?

Nors savo dabartinėje fonotekoje iki šiol neturėjau “paplūdimiui” skirtos muzikos (ir abejoju ar toks įrašų formatas buvo kada nors išplitęs), pagal šiuolaikinę klasifikaciją rinkinį drąsiai priskirčiau prie easy listening stiliaus.
Lengvas, neįpareigojantis foninis džiazas, puikiai tinkantis bene visoms gyvenimo situacijoms.

Kur gauti?

14 nelegalių kūrinių sveria apie 188 Mb ir suspausti monkey audio (.ape) formatu, kas garantuoja labai aukštą (734 – 999 Kbps) garso kokybę.
Visas gėris slepiasi čia (jei neveikia, pranešk).