Liaudies išmintis reikalauja, kad kiekvienas žmogutis pasodintų medį, pastatytų namą ir užaugintų vaiką.

Sodinti medžius laisvai galime per kasmetinę talką vardu "DAROM" (artimiausias veiksmas balandžio 18 dieną).
Savo rankomis visą gyvenimą statyti namą.. hmm – net baisu pagalvoti.
Su vaikais apskritai jokių problemų, kol jie negimsta.
Velniop tas patarles.

Juk labai šiuolaikinis žmogus gali užauginti medelį tiesiai savo stalinėje lempoje, kuri skleidžią LED šviesą, o pastaroji imituoja saulę.
Žodžiu, augalui spindulių netruks.

O smagiausia, kad kartu su krūmu augs ir pati stalinė lempa.
Kaip?
Kas čia per klausimai, juk akivaizdu, kad kalbame apie primityvų naminį robotą – kūrybiningų idėją iš dizaino studijos "Studio Shubal" (nors jų puslapyje šio projekto neradau).
Baisiausia, kad ši lempa per savo energijos suvartojimą praranda "žalio" produkto etiketę ir tampa smagiu naminiu aksesuaru.

>>> Ipod, Iphone, iLempa? Arba Kaip Apple galėtų skatinti pardavimus

Tie, manantys, kad iš šiukšlių negalima išpešti jokios naudos apart antrinio perdirbimo, šiek tiek klysta.

Portugalijos dizainerė Ana Cardim sugalvojo mažą segtuką, imituojantį Prancūzijoje ypač paplitusias viešas šiukšliadėžes (lankas su prikabintu plastikiniu maišeliu), kuris (taip taip segtukas) yra labai novatoriškas švarko papuošalas.

Kasdienines smulkias atliekas (pvz. kramtomąją gumą) dedame į maišelį ir pasididžiuodami žygiuojame centrine miesto gatve.

Jaučiu, kad pagaliau artėja revoliucija.
Ir tai nėra maištas, o elementaraus ekonominio poreikio patenkinimas automobilių pramonėje.

Greitai (gal per artimiausius 30 metų?) Vilniuje turėsime tiek pat elektromobilių, kiek dabar yra proginių limuzinų.
Mažesni gamintojai su mažesniais automobiliukais jau netoli savo gyvenimo pradžios, o didesnių koncernų atžalos bandomieji modeliai jau važinėjo Londono gatvėmis (kalbu apie po Mercedes Benz sparnu esančius mano mylimiausius Smart automobilius).

Sunku pasakyti kodėl vokiškas koncernas Prancūzijoje gaminamiems automobiliams pasirinko Didžiosios Britanijos sostinę – gal tai europietiškas solidarumas?
Dizaineris Hugh’as Frost’as savo kūrybinį laiką irgi skyrė Londonui, o tiksliau – Londono viešajam transportui – simbolinę reikšmę turintiems dviejų aukštų autobusams.

Koncepcijoje kalbama ir apie autobuso "vidurius" – planuojama, kad kiekvienas ratas turės nepriklausomą elektros variklį, kas ženkliai padidins manevringumą ir, žinoma, sumažins gamtos taršą.
Projekto puslapis čia.
Įtariu, Londone šią transporto rūšį bandoma "prastumti" taip pat, kaip ir "Vilniaus metro" idėją.

>>> Naftos nebereikia! – Europietiškų šaknų amerikietiškas elektromobilis

Tomis sunkiomis akimirkomis, kai vis dar nori naudotis mobiliuoju telefonu (nebūtinai pagal tiesioginę paskirtį), o visi elektros lizdai bazuojasi keliais kilometrais žemiau (sėdi lėktuvo salone) galima paauginti rankų raumenis ir tuo pačiu pakrauti mobilųjį telefoną.

Kita vertus, ar gaiščiau begales laiko ir jėgų elektros poreikiui patenkinti?
Geriau tapsiu vartotojiškos visuomenės dalimi ir į kelionę pirksiu atsarginį akumuliatorių.
Koncepcija paimta iš čia.

>>> Švari elektros energija iš seno gero “Jo Jo” – iYO

Vienas vaikinukas (Brian Kelly) nusprendė nustebinti pasaulį savo koncepciniu "krepšio" modeliu nešiojamam kompiuteriui.

Iš esmės manau jam pavyko, kadangi tiek mūsų, tiek kitų Europos valstybių kompiuterinės technikos prekybos centruose iš medžio nerasime jokių gaminių, nors kartais pasitaiko tokių bandymų.

"Dėžė" pagaminta iš dviejų sulenktų medinių plokščių, o su kompiuteriu tiesiogiai besiliečiančios dalys iš kamštinio medžio.
Savo brangenybę į tokią tašę reikia dėti nustūmus vieną dalį nuo kitos, tik klausimas – ar tai praktiška?

>>> Mediniai garsiakalbiai su Ipod platforma

Mūsų kaimynai Švedai dizainerio Peter’o Thuvander’o asmenyje suprato, kad saulės energijos, tamsių, ilgų vakarų regione, perspektyvos pakankamai miglotos.

Tiesos tame yra, mūsų verslininkai jeigu jau investuoja į atsinaujinančią elektros energiją, tai tik į padėvėtas vėjo jėgaines (ar kas nors Lietuvoje matė ne skaičiuotuvuose įmontuotas saulės energijos baterijas?).

Šiuo atveju turim reikalą su nauja (bent jau man) elektros energijos rūšies sąvoka – žmogaus energija (human power).

Pritaikius seną gerą Jo-Jo ir keletą fizikos dėsnių, turime nedideliems nešiojamiems aparatams skirtą švarios elektros energijos gamyklėlę.

Kaip galite matyti iš parodyto trumpo reklaminio video siužeto, akcentuojamas suderinamumas su Apple produkcija – tai labiau viešųjų ryšių akcija (kroviklis kitiems prietaisams sulauktų automatiškai mažiau dėmesio + pridėti “i” raidę prie pavadinimo taaaaaip madinga), tad reikalui esant aparatas galėtų būti pritaikytas ir kitų prekės ženklų modeliams.

Jeigu ši koncepcija pasiektų masinę gamybą, mielai už protingą kainą (iki kokių 60 Lt) įsigyčiau.

>>> Ačiū elektromagnetinei indukcijai ir visam fizikos mokslui – Prietaisų įkroviklis dviračiui

Kai paskutinį kartą važiavau dviračiu, nežinojau, kad galiu būti dar labiau “eko friendly”.
Pasirodo, žmogus gali persėsti iš automobilio ant dviračio, o pastarąjį paversti nedidele elektros stotele ir krauti įvairius nešiojamus energiją ryjančius prietaisus.

Ačiū elektromagnetinei indukcijai ir visam fizikos mokslui.
“UHM” vardu pavadinto elektros generatoriaus viena dalis montuojama kažkur prie ratų (kur ir kaip būtent man liko paslaptimi), o pats energijos kaupiklis (1200 mAh talpos) slepiasi po sėdyne.
Kiek man leidžia spręsti šio mokslo turimos žinios, elektra perduodama bevieliu būdu (prašau fizikos ekspertų mane pataisyti).
Skelbiama, kad 45 minučių važiavimo pakanka visiškai pakrauti mobilųjį telefoną.
Pradžia padaryta ir tolimoje ateityje (bent jau yra tokia teorinė galimybė) dviračiai turės galingas garso sistemas ir DVD grotuvus.

>>> Saulės energijos raktų pakabukas nešiojamiems prietaisams

“Žalieji” teigia, kad sveika iš elektros lizdo ištraukti visus nenaudojamus prietaisus ir apskritai “budėjimo” (angl. stand by) režimas yra pasaulio blogis.
“Nežalieji” žino, kad elektrai pasiekti reikiamą patalpų vietą padeda prailgintuvai.
Pastarieji nėra priskiriami prie reprezentacinių daiktų, todėl dažniausiai slepiami “užkulisiuose” – pakampėse, po stalu ar už spintos.

Būtent jų nepasiekiamumas ir mūsų tinginystė lemia, kad nakčiai paliekame daugiau negu reikia įjungtų prietaisų – ko pasekoje Lietuva priversta statyti atominę elektrinę sudarydama pakankamai neskaidrius sandorius su privačiu kapitalu.
Kad žaliųjų judėjimo fanatikai miegotų, ramiau pasiūlytas štai toks sprendimas – prailgintuvai su  įjungimo/išjungimo pedalu prie kiekvieno lizdo.
Koncepcija primena gitarinį “fūzą”, kas dar kartą įrodo, kad muzika išgelbės pasaulį.

O jei tokius prailgintuvus galėčiau įsigyti Kalvarijų turguje, manau bent vieną tikrai jau turėčiau.

>>> Saulės energijos raktų pakabukas nešiojamiems prietaisams

Šveicarija garsėja savo politiniu neutralumu, paslaptis saugančia banko sistema ir kariniais peiliukais.
Prie šio sąrašo dabar galime prijungti ir šveicarišką iš perdirbtų burių pagamintą tašę su saulės baterijomis.

Mintis kilo bendrovės Sakku darbuotojams, kurie dabar už nekuklią nuo $259 iki $486 (633 – 1200 Lt) kainą pardavinėja šiuos gaminius.
Kainų ženklus skirtumas susidaro pasirinkus brangesnį modelį su akumuliatoriumi.

Unikalumui pabrėžti ant kiekvienos prekės įvardinta, kurioje jūroje bazavosi laivas su šiomis burėmis, o kadangi gamyba vyksta iš skirtingų burių ir jų dalių, tai tašės spalvinė gama kiekvieno vieneto skirtinga.

Saulės baterijos sugeba sugeneruoti 2.5 W elektros srovę, ko turėtų pakakti pakrauti jūsų nešiojamam prietaisui.
O turintys per daug pinigų perka čia.

>>> Saulės energijos raktų pakabukas nešiojamiems prietaisams

Kol vieni piktinasi gruziniškų patiekalų populiarumu Lietuvos paežerėse ir ieško atsakymų į klausimą “kodėl kepinant vos ne 30 laipsnių karščiui, kažkam dar norisi karštos mėsos”, mes žinome būdą kaip paruošti skanų karbonadą be jokių papildomų laiko ir energijos išteklių.

Komentarų, manau, nereikia – viskas ir taip aišku.
Automobilių išmetamosios dujos tikrai pridės papildomo gardaus aromato.

Vienas kolega gelbėdamas pasaulį nuo ekologinės krizės paragino dovanoti nereikalingus daiktus.
Kaip visiškas egoistas paklausiau savęs – “Kodėl turėčiau dovanoti?”.
Atsakymas toks – niekam nieko neatiduosiu, nes visą šlamštą prikelsiu antram gyvenimui.
Štai ką man jau pavyko priburti neteršiant ekologijos ir taupant (viskas per tą infliaciją!).

Sofa iš pirmos kartos Apple Macintosh kompiuterių korpusų (taip taip, jų turėjau daug, kadangi vis sugesdavo ir sugesdavo).

Sieninis laikrodis (tiesa, ryja daug elektros energijos, todėl liksiu prie savo senojo laikrodžio).

Ir vakaro žvaigždė – gaivaus oro purškiklis + popieriaus laikiklis.

Gaila, kad per visuotinę miniatiūrizaciją po 15 metų neturėsim kur buityje pritaikyti savo žaisliukų.
P.s. ar patikėjote?