You like it?

Kai vakar vakare namų sąlygomis žiūrėjau filmą Septyneri metai Tibete, man tikrai nerūpėjo ar girdžiu stereo garsą, ar mono.
Labiau rūpėjo kaip šiuolaikiniai istorikai vertina anų laikų Tibeto užsienio reikalų ministro poelgį, kuris tolygus grupės Prodigy koncertui prieš antrąjį pasaulinį karą Kužių miestelyje (Šiaulių rajone) – supraskit, labai pažangus tam laikmečiui sprendimas, ir pakankamai nevienareikšmiškas.

Įtariu, didžiajai daugumai namų kino sistemų turėtojų pakaktų ir vieno garsiakalbio namuose žiūrint dar vieną muzikinį realybės šou (šį sezoną šeštadienio vakarai Lietuvos kanaluose šiuo požiūriu ypač “turiningi”), o kadangi didžiųjų gamintojų rinkos tyrėjai mano kitaip, pasirinkimo kaip ir neturime.

Kaip ir buvo galima tikėtis, atsirado kitaip mąstančių.
Štai dizaineris Paul Scarfe mano, kad foninei muzikai namuose pakaktų ir vieno garsiakalbio.
Vieno labai elegantiško, Aura vardu pavadinto, iš stiklo pagaminto garsiakalbio.
Garsas sklistų erdvėje visomis kryptimis, o  žemieji dažniai dar ir per grindis muštų.

Įtariu, geriausias šios technologijos pritaikymas būtų gaminant nešiojamus garsiakalbius politiniams mitingams.

>>> Daržovių diskriminacija? – Vaisiai + pagalvė + garsiakalbis

This entry was posted on Thursday, October 2nd, 2008 at 23:26 and is filed under garso įranga, koncepcija.